Šeimos šventės visuomet buvo švenčiamos įvairiose kultūrose. Jos nuo seno puoselėjamos ir Lietuvoje, o jas ne vieną dešimtį metų lydi profesionalūs fotografai, kurie stengiasi viską užfiksuoti ir įamžinti nuostabiose fotosesijose. Taip yra todėl, kad šeima, jos papročiai ir apeigos yra vieni ankstyviausių kultūros kūrinių, kurie susiklostė formuojantis bei plėtojantis bendruomenei. Šiandien pakalbėkime apie vieną didžiausių šeimos švenčių – krikštynas ir senuosius jų papročius.
Vos tik gimus vaikui kiekviena šeima stengdavosi, kad krikštynos būtų suorganizuotos kuo anksčiau. Buvo tikima, kad nepakrikštytam vaikeliui gresia įvairūs pavojai ir jo tyko antgamtinės būtybės – laumės, raganos, velniai. Pagal senuosius papročius prie naujagimio iki krikšto turėjo nuolat degti ugnis ar namų židinys. Buvo manoma, jog nepakrikštyto vaiko siela klaidžioja po pasaulį arba gyvena po žeme, o virtusi mažu žmogeliuku (kaukučiu) naktimis apsilanko tėvų namuose, verkia ir prašo pavalgydinti ir perrengti bei išgelbėti.
Dar XV a. Mažosios Lietuvos gyventojai vaikus krikštydavo namuose. Tokios krikštynos jau buvo sumišusios su bažnytinėmis apeigomis. Jau kiek vėliau žmonės buvo verčiami kūdikius krikštyti tik bažnyčiose, tačiau po bažnyčios krikštatėviai skubėdavo panaikinti tokį bažnytinį krikštą ir vaiką pakrikštyti pagal senuosius pagonių papročius. Vaikas buvo nunešamas vandens telkinių ir nuprausiamas. Taip kartu buvo suteikiamas ir naujas krikštas. Vaikus maudydami vandenyje krikštydavo ne tik senovės lietuviai, bet ir kitos pagoniškos tautos.
Už krikštatėvius būdavo atsakingas vaiko tėvas. Jie būdavo artimiausi giminės, dori, sąžiningi žmonės. Buvo tikima, kad kai vaikas užaugs, bus panašūs į krikštatėvius. Pats pagrindinis krikštynų akcentas buvo vardo suteikimas. Senoliai tikėjo, jog labai svarbu kūdikiui išrinkti tinkamą vardą, kadangi kartu su juo yra išrenkamas ir vaiko globėjas. Jeigu kūdikis būna pavadinamas to šventojo, kurio dieną vaikelis gimė, vardu, tuomet jo laukia šviesi ateitis bei geras gyvenimas. Pirmagimiams nebūdavo suteikiami tėvų vardai, nes manyta, jog tokie vaikai trumpai gyvens.
Prieš išvežant kūdikį krikštyti į bažnyčią jis būdavo padedamas ant stalo šalia duonos kepalo, tuomet paėmusi jį ant rankų būdavo nusilenkiama šventam užstalės kampui ir paskiausiai tėvams bei svečiams. Ši ceremonija – tarsi kūdikio pristatymas palaiminimui. Jį visų pirma turėjo suteikti namų proseniai bei dievai, gyvenantys tuose namuose. Kūdikį išvežant krikštyti, būdavo atliekami įvairiausi magiški veiksmai. Krikštatėviams su vaiku išvažiavus iš namų nebegalima grįžti. Tikėta, kad jei grįš kažką pamiršę, vaikas bus užmaršus. Tėvams likus namuose, motina sėsdavo prie knygų, kadangi buvo tikima, jog tuomet vaikas bus gabus. Važiuodami į bažnyčią krikšto tėvai stengėsi nekalbėti, nes kitaip vaikas neklausys tėvų, bus rėksnys negalima būdavo imti ir pakeleiviu, nes tada vaikelio gyvenimas bus sunkus.
Grįžus iš bažnyčios krikštynos tęsiamos puotaujant. Tai nuo senų laikų labai didelė šventė tiek namams, tiek ir visam kaimui. Krikštynos prilygdavo vestuvėms, kadangi trukdavo net keletą dienų. Pirmąją šventės dieną visus vaišindavo vaikelio tėvai, o antrąją – kaimynai. Krikštatėviai susirinkusiuosius vaišindavo, kūmo pyragu. Taip pat per krikštynas vykdavo ir apeiginis gaidžio užmušimas samčiu, jo mėsą suklaupusios ratu ant žemės valgydavo tik moterys. Tai itin įdomus ir archajiškas paprotys.
Už informaciją dėkojame profesionalių fotografų svetainei www.mazistebuklai.lt.
